Šis kūrinys – tai klasikinė graikų tragedija, sudainuota melancholišku Balkanų tango ritmu. Liūdesio ir pilkumos kupinas pasaulis Olego Novkovic‘iaus filme šiek tiek perstumdo antikinės fabulos dėmenis, juos apgyvendina ištuštėjusiame kasyklų mieste Bore ir minorine kompozitoriaus Boris Kovac tango melodija žiūrovą veda į skaudų katarsį.
Filmo erdvė primena daugybę miestų, kurie susikūrė sovietų industrializacijos pasekoje, trumpam suklestėjo, o vėliau staigiai sunyko, apie dirbtinės gerovės metus, kaip ženklą, palikę pilkus daugiabučių rajonus ir neveikiančių fabrikų griaučius. Atrodo, kad šios nereikalingos erdvės sąlygoja betikslę jų gyventojų būtį. Buvęs šachtininkas , dabar – baro savininkas Kingas(Karalius Edipas) yra savimi užtikrintas viengungis. Vieną naktį pas jį užeina jaunutė buvusio jo trenerio duktė Roza. Greitai užsiplieskusi judviejų aistra ir savo istorijos nežinojimas, dramą veda ligi tragiškosios klaidos. Ji pradeda aiškėti, kai atsakoma į klausimus: kodėl merginos mama Ruzica seniai nužudė savo vyrą, kodėl Kingą vienodai traukia ir buvusi meilužė Ruzica ir jos dukra Rosa.
Tragiškosios kaltės istoriją, ir susitaikymą su bausme režisierius pakylėja ligi universalesnių plotmių. Ne tik Kingas už savo klaidas atsako prarasdamas regą, o vėliau ir gyvybę. Svarbus filmo veikėjas yra tragiško likimo miestas, pasmerktas tyliam užgesimui. Jame likę žmonės desperatiškai siekia pagauti savo laimės likučius klimpdami į alkoholio ar narkotikų liūnus. Pabaigos daina – tai klestėjimo laikų darbininkų choras, optimistiškais šūkiais „mes ateisim“ apdainuojantis šviesią savo ateitį. Ateitį, kurios realybę tik ką matėme filme. Taigi ironiškas pavadinimas „Šviesus, šviesus pasaulis“ nejučia pasirodo esąs tamsaus, tamsaus filmo pasaulio neišsipildžiusi vizija.
Filmas patiks Balkanų melancholijos mėgėjams. Lėtas filmo žingsniavimas link tragiškos baigties apipintas širdingais herojų muzikiniais numeriais. Dramatiško liūdesio akimirką personažai savo skausmingus monologus dainuoja prigesusios aistros tango melodija. Juosta turėtų patikti Bela Tarro gerbėjams, ypač tiems, kurie žavisi jo „Prakeiksmu“.
