Prasmės. Dažnai kalbant apie „Keturis metų laikus“ paminima vienintelė turinio gija – sielos protagonistės raida nuo žmogaus iki anglies gabalėlio. Tačiau turinys juk matuojamas ne kiekiu, o galimybėmis, kurios veriasi žiūrovo galvoje, ir šiuo aspektu turiningesnį filmą jau senokai mačiau. Tiesą sakant, ne dėl to, kad tų galimybių būtų išskirtinai daug, bet todėl, kad jame išlaikyta savybė retenybė – pasakyti pakankamai, bet ne per daug. „Aš manau, kad „Keturi metų laikai“ yra politinis filmas, nes jis leidžia žiūrovui rinktis“ (režsierius Michelangelo Frammartino).
Minimalizmas. Filmas minimalistinis daugeliu prasmių, labiausiai – veiksmo atžvilgiu. Tačiau būtent tokiame minimaliame veiksme efektingai skleidžiasi žmogaus ir jį supančios aplnkos ryšys – su gamta, su bendruomene, su savo darbu. Šis grynumas labai žavi ir įtraukia. Prisimeni aplinką, kurioje žmonės dar gali girdėti savo žingsnius. Suvokti, kad kiekvienas veiksmas turi savo pasekmę (įsimintinas humoro kupinas epizodas, kuriame per langą išmestas akmuo vėliau panaudojamas kaip rankinis stabdis ant kalno stovinčiam automobiliui, galiausiai yra ištraukiamas šuns, o automobilis paklusdamas universaliems traukos dėsniams išlaužia avių gardo tvorą). Minimaliame kasdieniame vyksme vystosi savaime suprantami dalykai… nors ne, tokių tiesiog nebelieka. Gali su nuostaba atrasti jau senai žinomą faktą, ir stebėtis, kaip gali jį žinoti – tarkim, stebėdamas ėriuko gimimą imi klausti vaikiškų klausimų – o iš kur jis, po paraliais, žino, kaip atsistoti, kai jam niekas nepadeda? Toks minimalizmas išryškina ir šiandienai labai aktualių dalykų, pavyzdžiui,
primindamas vartojimo esmę.
Garsas. Labai svarbus šiame filme. Garso režisieriai Paolo Benvenuti ir Simone Paolo Olivero filmavimo metu darbavosi ilgiau, nei operatoriai. Nėra nei vieno dialogo, tad garsai tampa didžiausia pagalba vaizdui, o kartais ir užima vyraujančią poziciją. Įsimintini momentai, kuomet kino salė paskęsta tamsoje, paliekama tik su dusliu, tarsi iš išorės sklindančiu garsu. Kur tuo metu atsiduria žiūrovai?..
Tai lėtas, ar veikiau – belaikis filmas, filmas – meditacija, autentiškomis (vienintelis profesionalus aktorius jame – šuo) priemonėmis kalbantis apie dalykus, jau kelinta diena užstringančius ir pasiliekančius rytiniuose kamščiuose pakeliui į darbą.
