Visuomet sakiau, kad kinas yra pasaulio pažinimo būdas. Voyeur apibūdinimas tinka kiekvienam žiūrovui, nes visi mes mėgaujamės akimirka, kai kamera pamažu įsėlina į žmonių namus, prisėda šalia jų ir, nesikišdama į vykstančią dramą, tiksliai transliuoja kitų gyvenimus kino žiūrovams.
Bolivijos filmas “Pietinis rajonas” nuostabus dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, aš manau, kad tik nedaugelis žmonių išmano, kokia yra socialinė ir politinė situacija Pietų Amerikos širdyje įsikūrusioje Bolivijoje. Manąsias asociacijas neteisiantis ir nevertinantis, o tiesiog stebintis filmas gerokai praplėtė. Nuo seno turtingųjų apgyvendintas Pietinis La Paso Rajonas, kuriame vystosi kūrinio veiksmas, už prabangių namų durų slepia turtingos šeimos istoriją, o kartu ir dramatišką šalies socialinių struktūrų kaitą, 2005m. į valdžią atėjus kairiosiom jėgoms.
Šeimos galva Karola, tipinė aukštuomenės moteris, stengiasi išsaugoti išpuoselėtus prabangaus gyvenimo įpročius. Trijų vaikų motina negali susitaikyti, kad greitai nepajėgs išlaikyti savo prabangių namų. Aktyvėjančias žemąsias klases reprezentuoja namų liokajus Vilsonas, kuris, kadaise buvęs nepriekaištingas namų bei asmeninis Karolos padėjėjas, pradeda rodyti savo principus. Trys vaikai atstovauja lūžio kartą, kurios vertybės ir pasaulio suvokimas gerokai skiriasi nuo konservatyvios mamos. Vyriausias sūnus Patricijus ruošiasi studijuoti teisės filosofiją, nes, pasak jo, greitai reikės perkurti visą teisminę sistemą, todėl konstitucinės teisės studijos yra bevertės. Korupcija teisminėje sistemoje nuo seno yra opiausia Bolivijos vidaus problema. Paauglė dukra pankuoja ir neslepia savo homoseksualios orientacijos, tai akivaizdus maištas prieš buržuaziškas mamos pažiūras. Jaunėlis Andres šeimoje yra žmogiškų vertybių ambasadorius. Ant stogo jis šnekučiuojasi su savo įsivaizduojamu draugu Spielbergu ir svajoja būti virėju kaip Vilsonas.
Antrasis puikus dalykas apie filmą – tai standartus laužanti kinematografija. Operatoriaus Paul de Lumen kamera yra gyva. Ji iš lėto slenka prabangių namų erdvėmis, sukasi 360⁰ kampu, intriguojančiai priartėja prie aktorių, kartais krano pagalba vaizdingai atsitraukia, tačiau beveik visą filmą lieka prabangiuose namuose. Klaustrofobišką filmo atmosferą viena scena atperka Vilsono išvyką į gimtąjį kaimą, kai veiksmo fone pasimato pribloškianti Andų panorama. Filmavimo principas primena šnipinėtojo žvilgsnį. Kamera niekada nesustoja: juda lėtai fiksuodama aukštuomenės namų interjerą, seka herojų veiksmus. Taip visi kadrai tampa labai ilgi, todėl labiau įtikinantys. Kitą vertus ji nepaiso jokių taisyklių, kartais net leidžia sau nukirsti aktorių veidus.
Aš nežinau, kas mane labiau papirko šiame filme: šeimos ir šalies istorija, kurią žiūrovas susidėlioja pats(nes siužete nieko svarbaus neįvyksta), ar regimoji filmo pusė, kuri lepina akį, tačiau „Pietinis rajonas“ tarp kitų matytų filmų neabejotinai išsiskyrė.
