Degraduojančių paauglių temą kelerius metus intensyviai eskalavo daugelis režisierių. Aktuali problema skatino atsigręžti į auklėjimo problemas, stebėtinai greitai augantį agresijos faktorių paauglių tarpe. „Neišsilavinę nusikaltėliai” – dar vienas filmas apie jaunimą, maištą ir vertybių sistemos paklaidas. Siužetas primena daugelį didžiosios salos filmų. Apie maištingą skinų subkultūrą buvo pasakota Shane Meadows filme „Tai-Anglija” („This is England”, 2006), o naujosios kartos ydos akcentuojamos „Futbolo chuliganuose”( „Green Street Hooligans”, 2005). Degradacija, nemotyvuotas smurtas ir agresija – aštri išgalvota realybė ar visuomenės atspindys?
Vaikų paveikslai kine sulig kiekvienu dešimtmečiu kito. Holivudo Aukso amžiuje dėmesys buvo skiriamas brandžioms asmenybėms ir jų patirčiai, o ne jaunikliams. Tuo tarpu italų neorealistai atsigręžė į vaikus, filmus imdami pasakoti jų akimis. Karo metais diktatorių agitacinius plakatus paįvairindavo besišypsančių mažamečių portretai, tačiau netgi tuomet jie turėjo postuluoti gražios idiliškos ateities viziją. Kyla klausimas, ką šiuolaikiniame kine reprezentuoja mūsų jaunoji karta? Apmaudu, tačiau toji karta atspindi ne žmonijos evoliuciją, bet degradaciją. Vaikai – visuomenės veidrodis. Pažiūrėjus šį filmą, visi sutiksime, kad tas pasimetęs veidas, žvelgiantis tiesiai į mus iš ekrano, kelia grėsmę.
Pastarojo dešimtmečio filmai diktuoja naujas išgyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlygas. Tai verčia sunerimti. „Neišsilavinusių nusikaltėlių” siekiamybė – likti gyvam. Niūrios Glazgo gatvės, aštrėjantys gaujų konfliktai, bausmės kaip edukacijos priemonė piešia tamsią ir beviltišką kasdienybę. Paauglys Džonas – gabus moksleivis, mokytojų pelnytai vadinamas “knygų žiurke”, gali rinktis: tapti išsilavinusiu atsakingu žmogumi ar reversuoti. Jis pasirenka atrąjį variantą ir atsiduria kitoje barikados pusėje. Džonas – nebe auka, dabar jis – teisėjas. Įgyta galia transformuoja jo vertybių sistemą. Džonui patinka bausti kitus, tačiau jis pamiršta pasverti jų kaltę. Paauglys įsitvirtina kaip gaujos lyderis. Jis trypčioja ant linijos, skiriančios žmogų ir žvėrį.
Peter Mullano konstruojama realybė turėjo įgauti didaktiškumo. Bent jau taip tikėjausi. Tačiau neįgavo. Demonstratyvi bausmė, taikoma berniukų gimnazijose – rykštės per delnus. Tačiau tokios nuobaudos nei baugina, nei auklėja. Glazgo moksleiviai nebežino, kas yra teisinga. Suaugusieji, turėję atlikti valdžios vaidmenį, tik dar labiau gramzdina paauglius. Džono tėvas – ne autoritetas. Jis tik alkoholikas, išnaudojantis savo žmoną ir žeminantis šeimą. Motina – auka, ilgus metus kenčianti vyro smurtą, tačiau nesiryžtanti imtis veiksmų. Šio filmo suaugusieji – apatiški liudytojai, padėties nekeičiantys stebėtojai.
„Neišsilavinę nusikaltėliai” – brutalus visuomenės eskizas. Subjektyviu požiūriu, filmo problematika man buvo aktualesnė nei pats filmas. Vizualinė informacija per aštri, per sunki. Po seanso dar ilgai tramdžiau sukilusį pyktį – ir nesu tikra, ar dėl žiaurios realybės, ar dėl paties filmo.
:::
