Štai ir turiu atsakymą į klausimą: „Na, tai kuris šių metų festivalio filmas mėgstamiausias?” – “Baltosios pievos”. Iš tų, kurių pavadinimą išgirdusi/ištarusi žibančiom akim sakysiu: į šitą tai būtinai eik, būtinai pažiūrėk…
Nepaprastai galingas filmas, kilęs ne iš žaidimo, ne iš komercinių interesų, turintis savyje tą stiprumą ir gelmę, kurį savyje dažnai turi su opozicija susiję filmai/knygos/žmonės. Šią gelmę papildžius meniškai itin paveikia kinematografija, psichologinių ir etinių supaprastinimų vengimu, taiklia alegorija… Na, būtinai eikite, būtinai pažiūrėkite (:
Ne itin vykęs, tačiau šį tą pasakantis klausimas galėtų nuskambėti šitaip: ar „Baltosios pievos labiau gražus, ar labiau žiaurus filmas?”..
Filmo protagonistas iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs senas valtininkas (vaidina Hasan Pourshirazi), irkluojantis po bekraštį ežerą, lankydamas druskos jūroje stūksančias negyvas baltas salas, atlikdamas savo pareigą – surinkdamas sielvartaujančių žmonių ašaras. Sklando tikėjimas, kad jos bus paverstos perlais ir taip jiems bus atleistos nuodėmės. Nors yra pagrindinė filmo figūra, valtininkas kalba labai nedaug, išties viską, ką apie jį sužinome – sužinome iš jo veido išraiškos ir akių. Ir toji informacija yra prieštaringa, nuo žmogiškų poelgių iki ciniško žvilgsnio laukiant, kol pratrūks verkti dar vienas žmogus…
Tačiau tai nėra tas žiaurumas, apie kurį jau užsiminiau savo nevykusiame klausime. Salų gyventojai, juodai apsisiautę liūdni ir tamsių paslapčių pilni žmonės nepaprastai žiaurūs tarp jų esantiems kitokiems. Žiūrovas paskandinamas aštriame nevilty skęstančios masės skandavime kuomet neūžauga paaukojamas šuliny besislepiančiai fėjai. Nekalta mergelė išsiunčiama į jūrą nepaisant jos raudos. Nusižengęs valtininko bendrakeleivis penkiolikmetis berniukas nuteisiamas užmėtyti akmenimis. Dailininko, nutapiusio jūrą raudonai ir negalinčio meluoti, kad mato ją mėlyną, akys kankinamos sūriu jūros vandeniu, tiesiogine saulės šviesa, beždžionių šlapimu…
Čia atiskleidžia viena ypatingiausių „Baltųjų pievų“ pusių: stebėdamas visa tai žiūrovas netampa teisėju, o jei ir teisia, tai ne konkrečius kankintojus. Nes jų atvaizdai labai žmogiški, jų liūdesys atpažįstamas, ir todėl netampa kažkuo “kitu“, kuo pats, sėdėdamas kino salėje, nesi. Tokio „kito“ efekto būtų galima laukti filmuojant ar imituojant represinio režimo vadus, pasakojant jų daromas blogybes; jie konretūs, tikri, turi galią ir daro tai, ko mūs kasdienis žiūrovas „protu negali suvokti“; tokiu atveju blogis perkeliamas į „kitą“. „Baltosiose pievose“ protagonistas yra ne valtininkas, o būtent šis blogis. Filmo protagonistu tam tikru aspektu tampa ir pats žiūrovas…
Filmo pabaigoje, tiesa, turime galimybę pamatyti ir „režimo vadą“. Jis sėdi invalido vežimėlyje ir be galo tyliai šneka… Aptarnaujamas jau minėtos į jūrą išsiųstos nekaltosios mergelės ir ant sienos pasikabinęs paveikslą, kuriame jūra… Raudona.
Čia atpažįstama konkretesnė su Iranu susijusi problematika, kuomet liaudies prietarai ir religija yra išnaudojami esamai situacijai palaikyti, o per tai – ir gerokai universalesnė… Kiekvienam vyresniam nei 25-30 metų Lietuvos piliečiui puikiai pažįstama „dvigubų standartų“ situacija, kuomet valdantieji skleidžia ideologiją, kuria remdamiesi patys nė nemano gyventi…
Šis filmas ne pirmas Jafar Panahi ir Mohammad Rasoulof kūrinys, kritikuojantis savo valstybės aparato veiksmus. Kūrėjai už „nusikaltimus nacionaliniam saugumui ir propagandą prieš islamo respubliką“ nubausti kalėjimo ir kūrybos bei judėjimo laisvės (nei daug nei mažai, 20-iai metų) atėmimu. Šių metų sausį kino fondas ir žmogaus teisių gynimo organizacija „Cine Foundation International“ sukūrė galimybę kiekvienam įrašyti video ir audio pasisakymus, susijusius su minėtais kūrėjais, toliau plėtojamos technologijos, sudarančios galimybes pasisalyti ir žmonėms, kuriems už tokias išdaigas gali grėsti represijos. Šis projektas pavadintas „White Meadows“ (liet. “Baltosios pievos”).
Būtinai… Būtinai. Nes juk dar nežinote, kam panaudojamos žmonių ašaros. Juk netikėjote, kad jos virs perlais?..


aprašymas tikra suintrigavo – labai noriu pamatyti šį pilną liūdesio ir grožio filmą. Bet manau, autotrė atskleidė per daug informacijos – dabar žinau, ko tikėtis, kas “blogiečiai”/”geriečiai” ir net maždaug kokios pabaigos laukti…
esti tiesos… galiu tik pasiteisinti, kad sunku buvo pasakyti tai, kad labiausiai sujaudino, nepaminint tų išdavikiškų faktų,, (: