• Geriausias lietuviškas debiutas – Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“.
• Žiūroviškiausias lietuviškas filmas – Jono Trukano „Knygnešys“.
• Nepriklausomų kino teatrų asociacijos CICAE žiuri favoritas – Jasmilos Zbanič „Pakeliui“.
• Specialieji pagrindinio konkurso prizai skirti turkų filmo „Dauguma“ pagrindiniam aktoriui Bartu Kucukcaglayan ir slovakų juostos „Namas“ aktorių kolektyvui.
• Geriausiu rytų ir vidurio Europos filmu konkurse „Nauja Europa – nauji vardai“ išrinktas rumunų režisieriaus Bogdan George Apetri filmas „Laisvėje“.
• Žiūrovų simpatijų daugiausiai pelnė kanadiečių režisieriaus Denis Villeneuve filmas „Moteris, kuri dainuoja“

Kartais užtenka vieno „filmo – bombos“, kuris atkreiptų tarptautinės publikos dėmesį į kurios nors šalies kinematografiją. Kalbant apie rumunų kiną, visiems žinoma, kad tuo sprogmeniu tapo šviežumo į kino pasaulį atnešęs 2005-ųjų Christi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“. Po šio filmo visi Europos festivaliai svetingai pasitinka kiekvieną rumunų filmą, ir apskritai, atsirado didžiulis susidomėjimas šio regiono kinu

Po šio filmo išpopuliarėja terminas „Rumunų naujoji banga“, pasigiro nauji režisierių vardai: Corneliu Porumboiu(„12:08 į rytus nuo Bukarešto“„Policija būdvardis“), Cătălin Mitulescu(„Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą“), Florin Şerban(„If I Want to Whistle, I Whistle / Eu cand vreau sa fluier, fluier“), Cristian Mungiu(„4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“) ir kiti. „Kino pavasaris“ kasmet pristato nors vieną šios šalies filmą, o šiemet vienas iš jų festivalio tarptautinės žiuri buvo išrinktas geriausia konkurso juosta.

Filmo „Laisvėje“  laikas – viena para, kurią kalėjimo prižiūrėtojai skiria Matildai, kad ji nuvyktų į savo mamos laidotuves. Išskirtinis aktorės Ana Ularu veidas ir rafiuota vaidyba neslepia sunkios moters praeities. Per šią dieną Matilda privalo ištaisyti savo klaidas ir suspėti į keltą, kuris bus naujo gyvenimo jai ir jos vaikeliui pradžia. Filmas skyla į tris dalis, kurias žymi susitikimai su trimis svarbiais asmenimis. Pirmasis yra brolis, kuris laimingai sukūręs šeimą, atsisako padėti savo „paklydusiai“ seseriai. šis susitikimas apibrėžia moters vienišumą ir padiktuoja veiksmo taisykles – Matilda veikti turės viena. Antrasis žmogus – Paulas, jos vaiko tėvas ir buvęs meilužis.  Tai asmuo, kuris sieja Matildą su purvinu nusikaltimų ir prievartos pasauliu. Iš Paulo išsireikalavusi kelionei reikalingų pinigų, ji dar turi surasti aštuonerių metų sūnelį Tomą, su kuriuo ir yra pasiryžusi visam laikui pabėgti.

Debiutuojantis režisierius B.G. Apetri kuria įtampą pagrindinę personažę apsupdamas vien priešiškų žmonių kupina, atgrasia priemiesčių erdve ir įspausdamas ją į ribotą vienos dienos laiką.  Filme Rumunijos dangus yra persmelktas liūdna pilkuma, jis sufleruoja, kad ateities egzistuoja kažkur kitur. Siužetas  atsiskleidžia našlaitišką moters vaikystę ir kovos už save pilną gyvenimą. Dabar ji turi stengtis, kad jos sūnui netektų išgyventi tokios pat istorijos.  Toma yra vienintelis jos tikslas ir išeitis.

Sodrus rumunų kino stilius „Laisvėje“ istoriją ir dramaturgiją išgrynina nuo nereikalingų detalių. Jame sudėlioti svarbiausi taškai: apgailėtina padėtis, suformuluoti veikėjo tikslai, aiškūs veiksmai siekiant juos įgyvendinti ir galiausiai finalas, po kurio žiūrovui nejučia atsigniaužia kumščiai, kuriuos jis visą filmą laikė už Matildą. Aišku, kad juostoje svarbiausia yra stipri moters asmenybė. Tačiau režisierius nepataikauja žiūrovui siūlydamas sirgti už nepriekaištingą herojų.  Pagrindinė veikėja, idealiai suvaidinta A.Ularu, visą gyvenimą buvo šešėlinės visuomenės dalis, ji  yra šiurkšti ir šalta.

Neabejoju, kad visi liko patenkinti žiuri sprendimu, „Laisvėje“ išrinkti geriausiu konkurso filmu. Kitas festivalio laureatas – nepriklausomų kino teatrų asociacijos sprendimu, pagal žiūroviškumo kriterijus, geriausiai įvertintas  Jasmilos Zbanič „Pakeliui“. Vakarietiškos bosnų poros meilės istorija už savęs slepia labai įdomų kontekstą. Nors režisierė teigia, kad filme svarbiausia yra kova už meilę ir pastangos suprasti save bei partnerį, man pasirodė nemažiau svarbi ir vidinė Bosnijos ir Hercogovinos problema –  baimę kelianti islamo fundamentalistų bendruomenė. Filmo pagrindinis klausimas yra, ar normalu, kad religija verčia rinktis tarp tikėjimo ir meilės.

Jau po M.Kvedaravičiau premjeros buvo aišku, kad „Barzakh“  - neabejotinai svarbiausias šių metų kūrinys lietuvių kine, todėl geriausio debiuto titulas tai tik užtvirtino. Manau, kad žiūroviškiausios juostos „Knygnešys“ pasirodymas turėjo nudžiuginti istorikus ir lituanistus mokyklose, nes dabar jie turės pusvalandį patrauklios vaizdinės medžiagos apie spaudos draudimo laikų herojus. Apmaudu, kad Lietuvai brangia tema kuriami filmai skirti tik jaunesnių klasių mokiniams, tačiau, kada nors, tikiuosi, sulauksime ir rimtesnių sprendimų.

Štai tiek norėjau pasakyti po-festivalinės dienos įraše. Linkiu atidžiau peržvelgti papildomos savaitės repertuarą ir tarp dar nematytų filmų atrasti savuosius favoritus. Iki susitikimų kine!

Nepaprastai galingas filmas, kilęs ne iš žaidimo, ne iš komercinių interesų, turintis savyje tą stiprumą ir gelmę, kurį savyje dažnai turi su opozicija susiję filmai/knygos/žmonės. Šią gelmę papildžius meniškai  itin paveikia kinematografija, psichologinių ir etinių supaprastinimų vengimu, taiklia alegorija… Na, būtinai eikite, būtinai pažiūrėkite (:

Ne itin vykęs, tačiau šį tą pasakantis klausimas galėtų nuskambėti šitaip: ar „Baltosios pievos labiau gražus, ar labiau žiaurus filmas?”..

Filmo protagonistas iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs senas valtininkas (vaidina Hasan Pourshirazi), irkluojantis po bekraštį ežerą, lankydamas druskos jūroje stūksančias negyvas baltas salas, atlikdamas savo pareigą – surinkdamas sielvartaujančių žmonių ašaras. Sklando tikėjimas, kad jos bus paverstos perlais ir taip jiems bus atleistos nuodėmės. Nors yra pagrindinė filmo figūra, valtininkas kalba labai nedaug, išties viską, ką apie jį sužinome – sužinome iš jo veido išraiškos ir akių. Ir toji informacija yra prieštaringa, nuo žmogiškų poelgių iki ciniško žvilgsnio laukiant, kol pratrūks verkti dar vienas žmogus…

Tačiau tai nėra tas žiaurumas, apie kurį jau užsiminiau savo nevykusiame klausime. Salų gyventojai, juodai apsisiautę liūdni ir tamsių paslapčių pilni žmonės nepaprastai žiaurūs tarp jų esantiems kitokiems. Žiūrovas paskandinamas aštriame nevilty skęstančios masės skandavime kuomet neūžauga paaukojamas šuliny besislepiančiai fėjai. Nekalta mergelė išsiunčiama į jūrą nepaisant jos raudos. Nusižengęs valtininko bendrakeleivis penkiolikmetis berniukas nuteisiamas užmėtyti akmenimis. Dailininko, nutapiusio jūrą raudonai ir negalinčio meluoti, kad mato ją mėlyną, akys kankinamos sūriu jūros vandeniu, tiesiogine saulės šviesa, beždžionių šlapimu…

Čia atiskleidžia viena ypatingiausių „Baltųjų pievų“ pusių: stebėdamas visa tai žiūrovas netampa teisėju, o jei ir teisia, tai ne konkrečius kankintojus. Nes jų atvaizdai labai žmogiški, jų liūdesys atpažįstamas, ir todėl netampa kažkuo “kitu“, kuo pats, sėdėdamas kino salėje, nesi. Tokio „kito“ efekto būtų galima laukti filmuojant ar imituojant represinio režimo vadus, pasakojant jų daromas blogybes; jie konretūs, tikri, turi galią ir daro tai, ko mūs kasdienis žiūrovas „protu negali suvokti“; tokiu atveju blogis perkeliamas į „kitą“. „Baltosiose pievose“ protagonistas yra ne valtininkas, o būtent šis blogis. Filmo protagonistu tam tikru aspektu tampa ir pats žiūrovas…

Filmo pabaigoje, tiesa, turime galimybę pamatyti ir „režimo vadą“. Jis sėdi invalido vežimėlyje ir be galo tyliai šneka… Aptarnaujamas jau minėtos į jūrą išsiųstos nekaltosios mergelės ir ant sienos pasikabinęs paveikslą, kuriame jūra… Raudona.

Čia atpažįstama konkretesnė su Iranu susijusi problematika, kuomet liaudies prietarai ir religija yra išnaudojami esamai situacijai palaikyti, o per tai – ir gerokai universalesnė… Kiekvienam vyresniam nei 25-30 metų Lietuvos piliečiui puikiai pažįstama „dvigubų standartų“ situacija, kuomet valdantieji skleidžia ideologiją, kuria remdamiesi patys nė nemano gyventi…

Šis filmas ne pirmas Jafar Panahi ir Mohammad Rasoulof kūrinys, kritikuojantis savo valstybės aparato veiksmus. Kūrėjai už „nusikaltimus nacionaliniam saugumui ir propagandą prieš islamo respubliką“ nubausti kalėjimo ir kūrybos bei judėjimo laisvės (nei daug nei mažai, 20-iai metų) atėmimu. Šių metų sausį kino fondas ir žmogaus teisių gynimo organizacija „Cine Foundation International“ sukūrė galimybę kiekvienam įrašyti video ir audio pasisakymus, susijusius su minėtais kūrėjais, toliau plėtojamos technologijos, sudarančios galimybes pasisalyti ir žmonėms, kuriems už tokias išdaigas gali grėsti represijos. Šis projektas pavadintas „White Meadows“ (liet. “Baltosios pievos”).

Būtinai… Būtinai. Nes juk dar nežinote, kam panaudojamos žmonių ašaros. Juk netikėjote, kad jos virs perlais?..

Vaikų paveikslai kine sulig kiekvienu dešimtmečiu kito. Holivudo Aukso amžiuje dėmesys buvo skiriamas brandžioms asmenybėms ir jų patirčiai, o ne jaunikliams. Tuo tarpu italų neorealistai atsigręžė į vaikus, filmus imdami pasakoti jų akimis. Karo metais diktatorių agitacinius plakatus paįvairindavo besišypsančių mažamečių portretai, tačiau netgi tuomet jie turėjo postuluoti gražios idiliškos ateities viziją. Kyla klausimas, ką šiuolaikiniame kine reprezentuoja mūsų jaunoji karta? Apmaudu, tačiau toji karta atspindi ne žmonijos evoliuciją, bet degradaciją.  Vaikai – visuomenės veidrodis. Pažiūrėjus šį filmą, visi sutiksime, kad tas pasimetęs veidas, žvelgiantis tiesiai į mus iš ekrano, kelia grėsmę.

Pastarojo dešimtmečio filmai diktuoja naujas išgyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlygas. Tai verčia sunerimti. „Neišsilavinusių nusikaltėlių” siekiamybė – likti gyvam. Niūrios Glazgo gatvės, aštrėjantys gaujų konfliktai, bausmės kaip edukacijos priemonė piešia tamsią ir beviltišką kasdienybę. Paauglys Džonas – gabus moksleivis, mokytojų pelnytai vadinamas “knygų žiurke”, gali rinktis: tapti išsilavinusiu atsakingu žmogumi ar reversuoti. Jis pasirenka atrąjį variantą ir atsiduria kitoje barikados pusėje. Džonas – nebe auka, dabar jis – teisėjas. Įgyta galia transformuoja jo vertybių sistemą. Džonui patinka bausti kitus, tačiau jis pamiršta pasverti jų kaltę. Paauglys įsitvirtina kaip gaujos lyderis. Jis trypčioja ant linijos, skiriančios žmogų ir žvėrį.

Peter Mullano konstruojama realybė turėjo įgauti didaktiškumo. Bent jau taip tikėjausi. Tačiau neįgavo. Demonstratyvi bausmė, taikoma berniukų gimnazijose – rykštės per delnus. Tačiau tokios nuobaudos nei baugina, nei auklėja. Glazgo moksleiviai nebežino, kas yra teisinga. Suaugusieji, turėję atlikti valdžios vaidmenį, tik dar labiau gramzdina paauglius. Džono tėvas – ne autoritetas. Jis tik alkoholikas, išnaudojantis savo žmoną ir žeminantis šeimą. Motina – auka, ilgus metus kenčianti vyro smurtą, tačiau nesiryžtanti imtis veiksmų. Šio filmo suaugusieji – apatiški liudytojai, padėties nekeičiantys stebėtojai.

„Neišsilavinę nusikaltėliai” – brutalus visuomenės eskizas. Subjektyviu požiūriu, filmo problematika man buvo aktualesnė nei pats filmas. Vizualinė informacija per aštri, per sunki. Po seanso dar ilgai tramdžiau sukilusį pyktį – ir nesu tikra, ar dėl žiaurios realybės, ar dėl paties filmo.

:::

Bolivijos filmas “Pietinis rajonas” nuostabus dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, aš manau, kad tik nedaugelis žmonių išmano, kokia yra socialinė ir politinė situacija Pietų Amerikos širdyje įsikūrusioje Bolivijoje. Manąsias asociacijas neteisiantis ir nevertinantis, o tiesiog stebintis filmas gerokai praplėtė. Nuo seno turtingųjų apgyvendintas Pietinis La Paso Rajonas, kuriame vystosi kūrinio veiksmas, už prabangių namų durų slepia turtingos šeimos istoriją, o kartu ir dramatišką šalies socialinių struktūrų kaitą, 2005m. į valdžią atėjus kairiosiom jėgoms.

Šeimos galva Karola, tipinė aukštuomenės moteris, stengiasi  išsaugoti išpuoselėtus prabangaus gyvenimo įpročius. Trijų vaikų motina negali susitaikyti, kad greitai  nepajėgs išlaikyti savo prabangių namų. Aktyvėjančias žemąsias klases reprezentuoja namų liokajus Vilsonas, kuris, kadaise buvęs nepriekaištingas namų bei asmeninis Karolos padėjėjas, pradeda rodyti savo principus. Trys vaikai atstovauja lūžio kartą, kurios vertybės ir pasaulio suvokimas gerokai skiriasi nuo konservatyvios mamos. Vyriausias sūnus Patricijus ruošiasi studijuoti teisės filosofiją, nes, pasak jo, greitai reikės perkurti visą teisminę sistemą, todėl konstitucinės teisės studijos yra bevertės. Korupcija teisminėje sistemoje nuo seno yra opiausia Bolivijos vidaus problema. Paauglė dukra pankuoja ir neslepia savo homoseksualios orientacijos, tai akivaizdus maištas prieš buržuaziškas mamos pažiūras. Jaunėlis Andres šeimoje yra žmogiškų vertybių  ambasadorius. Ant stogo jis šnekučiuojasi su savo įsivaizduojamu draugu Spielbergu ir svajoja būti virėju kaip Vilsonas.

Antrasis puikus dalykas apie filmą –  tai standartus laužanti kinematografija. Operatoriaus Paul de Lumen kamera yra gyva. Ji iš lėto slenka prabangių namų erdvėmis, sukasi 360⁰ kampu, intriguojančiai priartėja prie aktorių, kartais krano pagalba vaizdingai atsitraukia, tačiau beveik visą filmą lieka prabangiuose namuose. Klaustrofobišką filmo atmosferą viena scena atperka Vilsono išvyką į gimtąjį kaimą, kai veiksmo fone pasimato pribloškianti Andų panorama. Filmavimo principas primena šnipinėtojo žvilgsnį. Kamera niekada nesustoja: juda lėtai fiksuodama aukštuomenės  namų interjerą, seka herojų veiksmus. Taip visi kadrai tampa labai ilgi, todėl labiau įtikinantys. Kitą vertus ji nepaiso jokių taisyklių, kartais net leidžia sau nukirsti aktorių veidus.

Aš nežinau, kas mane labiau papirko šiame filme: šeimos ir šalies istorija, kurią žiūrovas susidėlioja pats(nes siužete nieko svarbaus neįvyksta), ar regimoji filmo pusė, kuri lepina akį, tačiau „Pietinis rajonas“  tarp kitų matytų filmų neabejotinai išsiskyrė.

Minimalizmas. Filmas minimalistinis daugeliu prasmių, labiausiai – veiksmo atžvilgiu. Tačiau būtent tokiame minimaliame veiksme efektingai skleidžiasi žmogaus ir jį supančios aplnkos ryšys – su gamta, su bendruomene, su savo darbu. Šis grynumas labai žavi ir įtraukia. Prisimeni aplinką, kurioje žmonės dar gali girdėti savo žingsnius. Suvokti, kad kiekvienas veiksmas turi savo pasekmę (įsimintinas humoro kupinas epizodas, kuriame per langą išmestas akmuo vėliau panaudojamas kaip rankinis stabdis ant kalno stovinčiam automobiliui, galiausiai yra ištraukiamas šuns, o automobilis paklusdamas universaliems traukos dėsniams išlaužia avių gardo tvorą). Minimaliame kasdieniame vyksme vystosi savaime suprantami dalykai… nors ne, tokių tiesiog nebelieka. Gali su nuostaba atrasti jau senai žinomą faktą, ir stebėtis, kaip gali jį žinoti – tarkim, stebėdamas ėriuko gimimą imi klausti vaikiškų klausimų – o iš  kur jis, po paraliais, žino, kaip atsistoti, kai jam niekas nepadeda? Toks minimalizmas išryškina ir šiandienai labai aktualių dalykų, pavyzdžiui, primindamas vartojimo esmę.

Garsas. Labai svarbus šiame filme. Garso režisieriai Paolo Benvenuti ir Simone Paolo Olivero filmavimo metu darbavosi ilgiau, nei operatoriai. Nėra nei vieno dialogo, tad garsai tampa didžiausia pagalba vaizdui, o kartais ir  užima vyraujančią poziciją. Įsimintini momentai, kuomet kino salė paskęsta tamsoje, paliekama tik su dusliu, tarsi iš išorės sklindančiu garsu. Kur tuo metu atsiduria žiūrovai?..

Tai lėtas, ar veikiau – belaikis filmas, filmas – meditacija, autentiškomis (vienintelis profesionalus aktorius jame – šuo) priemonėmis kalbantis apie dalykus, jau kelinta diena užstringančius ir pasiliekančius rytiniuose kamščiuose pakeliui į darbą.

Šis kūrinys – tai klasikinė graikų tragedija, sudainuota melancholišku Balkanų tango ritmu. Liūdesio ir pilkumos kupinas pasaulis Olego Novkovic‘iaus filme šiek tiek perstumdo antikinės fabulos dėmenis,  juos apgyvendina ištuštėjusiame kasyklų mieste Bore ir minorine kompozitoriaus Boris Kovac tango melodija žiūrovą veda į skaudų katarsį.

Filmo erdvė primena daugybę miestų, kurie susikūrė sovietų industrializacijos pasekoje, trumpam suklestėjo, o vėliau staigiai sunyko, apie dirbtinės gerovės metus, kaip ženklą, palikę pilkus daugiabučių rajonus ir neveikiančių fabrikų griaučius.  Atrodo, kad šios nereikalingos erdvės sąlygoja betikslę jų gyventojų būtį. Buvęs šachtininkas , dabar – baro savininkas Kingas(Karalius Edipas) yra savimi užtikrintas viengungis. Vieną naktį pas jį užeina jaunutė buvusio jo trenerio duktė Roza. Greitai užsiplieskusi judviejų aistra ir savo istorijos nežinojimas, dramą veda ligi tragiškosios klaidos. Ji pradeda aiškėti, kai atsakoma į klausimus: kodėl merginos mama Ruzica seniai nužudė savo vyrą, kodėl Kingą vienodai traukia ir buvusi meilužė Ruzica ir jos dukra Rosa.

Tragiškosios kaltės istoriją, ir susitaikymą su bausme režisierius pakylėja ligi universalesnių plotmių. Ne tik Kingas už savo klaidas atsako prarasdamas regą, o vėliau ir gyvybę. Svarbus filmo veikėjas yra tragiško likimo miestas, pasmerktas tyliam užgesimui. Jame likę žmonės desperatiškai siekia pagauti savo laimės likučius klimpdami į alkoholio ar narkotikų liūnus. Pabaigos daina  – tai klestėjimo laikų darbininkų choras, optimistiškais šūkiais „mes ateisim“ apdainuojantis šviesią savo ateitį. Ateitį, kurios realybę tik ką matėme filme. Taigi ironiškas pavadinimas „Šviesus, šviesus pasaulis“  nejučia pasirodo esąs tamsaus, tamsaus filmo pasaulio neišsipildžiusi vizija.

Filmas patiks Balkanų melancholijos mėgėjams. Lėtas filmo žingsniavimas link tragiškos baigties apipintas širdingais herojų muzikiniais numeriais. Dramatiško liūdesio akimirką personažai savo skausmingus monologus dainuoja prigesusios aistros tango melodija.  Juosta turėtų patikti Bela Tarro gerbėjams, ypač tiems, kurie žavisi jo „Prakeiksmu“.

„Kopakabana“  yra vienas iš tų filmų, kur pagrindinis personažas lemiamą akimirką visą savo turtą pastato ant ruletės ir, žaidimo kauliukui sustojus, sužino laimėjęs šimteriopai savo statymo. Siužetas, kuris šiuolaikiniam žiūrovui gali pasirodyti kiek per naivus ir optimistiškas, nes  tokioje situacijoje šių dienų kinas mus verčia pralošti kartu su filmo herojumi. Tačiau, kaip teigia režisierius,  Marcas Fitoussi, „žmonės yra linkę klausyti, kai kalbama lengvesne maniera“. Šviesi ir kupina prancūziško humoro yra „Kopakabanos“ istorija, pasakojanti apie komplikuotus  valiūkiškos moters ir jos rimtos bei atsakingos dukters santykius.

„Kopakabanos“ draminis  užtaisas yra charakterių kontrastas, kuris leidžia kristalizuotis svarbiausioms filmo vertybėms.  Motinišku žvilgsniu į vaikiškai besielgiančią, savo nuotaikoms bei užgaidoms tarnaujančią, Babou(akt. Issabelle Huppert) filme žvelgia jos duktė Esméralda (I.Huppert dukra Lolita Chammah). Gana deklaratyviai čia tyrinėjamos žmogaus nepriklausomybės  ir laisvės temos, kalbama apie tų laisvių varžymą ir visuomenės kuriamus gyvenimo kanonus. Herojė Babou nykioje filmo atmosferoje yra meilės, optimizmo ir geros valios šaltinis, būtent dėl šių savo savybių, kaip prasitaria režisierius, ir nusipelniusi savo kartais neįtikėtinos sėkmės. Babou personažas primena gyvsidabrišką 2008-ųjų Mike Liegh filmo „Happy-go-lucky“ personažę Poppy, už kurios vaidmenį Sally Hawkins pelnė Auksinį gaublį bei Sidabrinį Berlyno lokį. Tik Issabelle Huppert šiame vaidmenyje demonstruoja kur kas daugiau elegancijos,  rafinuotumo ir prancūziško moters emancipuotumo.

Moteris yra gyvybė, yra aistra, yra tęstinumas. Yra kūrėja ir valdytoja, būdama jautri,  ji turi stipriausią žodį ir didžiausią ryžtą. Prancūzų aktorė Issabelle Huppert, sukūrusi  daugiau nei  90 tokios moters vaidmenų, kritikų yra laikoma rafinuočiausia šių dienų aktore ir didžiuliu kino pasaulio autoritetu. 2009-aisiais ji pirmininkavo Kanų žiuri ir Auksinę šakelę įteikė M.Hanekei už filmą “Baltas kaspinas”. Režisieriui, kurio filme “Pianistė”( 2001) už pagrindinį vaidmenį  Kanuose I.Huppert  gavo geriausios aktorės titulą.

Prancūzų kino patriarchas Jeanas Renoiras kartą yra pasakęs, kad režisierius visą gyvenimą iš esmės kuria vieną filmą. Issabelle Huppert yra viena tų aktorių, kurios kiekviename savo vaidmenyje įkūnija tą pačią moterį. Huppert tokiose įsimintinose juostose kaip „Ceremonija“(Claude Chabrol, 1995), „8 moterys“(  François Ozon,2002), „Balta medžiaga“( Claire Denis, 2009) atskleidžia vienos moters prototipą.  Visų pirma, ji nežemiška – gyvena atskirame savo minčių pasaulyje. Ji laisva ir nepriklausoma, todėl nenuspėjama. Ji visiškai savarankiška ir drąsi, todėl grėsminga. Ji gyvena sau pačiai, todėl yra egoistė. Tačiau nepaisant manijų ir ekscentriškumo, Isabellės Huppert personažas visuomet kelia didžiulį susižavėjimą, šaukia prototipinės moters laisvę kiekvienos žiūrovės viduje.

Filmas pastatytas pagal 1964-aisiais pasirodžiusį britų rašytojo Christopher Isherwoodo to paties pavadinimo romaną. Tiems, kurie dar nesusipažino su ekranizacijos siužetu, užsiminsiu: ilgamečio partnerio netekęs universiteto profesorius negali susitaikyti su mylimojo praradimu. Penkiasdešimt dvejų metų vyras analizuoja savo egzistenciją, praeitį ir ateitį, tačiau kas rytą stengdamasis tapti tokiu, kokį jį nori matyti aplinkiniai, vis labiau artėja prie sprendimo pasitraukti iš gyvenimo. Istorinis laikmetis – 1962-ieji, branduolinė Kubos krizė, septintojo dešimtmečio seksualinė revoliucija. Veiksmo vieta – Amerika.

Jei paklaustumėt manęs, apie ką šis kūrinys, turbūt atsakyčiau – apie tikrąją draugystę ir sielos artumą. Tomo Fordo personažų orientacija tėra pasakojimo aplinkybės, o ne tema. Filme „Vienišas vyras“ kalbama ne apie vyro meilę vyrui, bet žmogaus žmogui. Režisierius akcentuoja artimos sielos, o ne patrauklaus kūno paieškas. Aistros sąvoka pasitelkiama aiškinant žmogiško artumo poreikį.

Siužeto tėkmėje išsikristalizuoja egzistencinė problema. Autoavarijoje žuvus Džordžo(akt.Colin Firth) mylimajam, jis suvokia netekęs dalies savęs. Gyvenimas sustoja. Kiekviena detalė modernios architektūros stikliniame name, pokalbiai su studentais primena žuvusį draugą. Filmo veiksmas trunka keletą dienų ir žingsnis po žingsnio sekamas žmogaus, nutarusio nusižudyti, pasiruošimas. Paskutiniosiomis savo valandomis Džordžas mėgaujasi kiekviena gyvenimo suteikiama galimybe, suvokdamas savo gyvybės laikinumą.

Nepakartojamai stilingas filmas! Kruopščiai atkurtas laikmetis ir jam priklausantys rekvizitai, seksualinės revoliucijos užuominos, preciziškos moterų šukuosenos, blankūs vyriški kostiumai ir stilingi automobiliai. Septintas dešimtmetis visuomet žavingas savo relikvijomis. Tomui Fordui pavyko amerikietiškąją praeitį paversti žiūrovo dabartimi.

Neseniai aptarto Im Sang-soo filmo „Tarnaitė” straipsnelyje skelbiau, kad žmogiškumo ten nerasime. Akivaizdu, kad šie du „Kino pavasario” programos filmai skiriasi kaip diena ir naktis. Tikriausiai to, ko pasigedau Pietų Korėjos trileryje, aptikau čia. „Vienišas vyras” iškelia daug filosofinių klausimų. Personažai – jaučiantys ir jaučiami žmonės, ne robotai. Tomas Fordas mane įtikino. O jus ?

:::

Klasikinės 1960 metų versijos matyti neteko, tačiau naujasis „Tarnaitės“ variantas vadinamas moderniu ir drąsiu. Vis dėlto mano požiūris į perdirbinius dažniausiai išlieka negatyvus. Lyg ir įprasta, kad bene kiekvieno filmo dramaturgijos būtinasis komponentas – meilės linija. Tačiau šioje rūmų melodramoje jos atsisakyta. Im Sang-soo žmonėms rūpi tik seksas, pinigai ir valdžia. Vienintelis padorus jų bruožas – meilė savo vaikams.

Vos įsidarbinusi aukle turtuolių namuose, Eun-yi tampa šeimininko meiluže. Kaip būdinga tradicinės melodramos siužetui, galingos šeimos moterims nepatinka tariamas meilės trikampis ir jos siekia susidoroti su vargše neturtinga mergaite. Personažų veiksmai grindžiami keršto ir aistros motyvais. Turtingieji – šalti, įžūlūs apsimetėliai. Tarnaitė – naivuolė.

Filme režisierius deklaruoja aiškią visuomenės hierarchiją. Turtingieji stovi ant aukščiausiojo laiptelio: jiems viskas leidžiama, jų problemos sprendžiamos baltų vokelių pagalba, jie įpratę turėti viską, ko įsigeidžia. Dvi tarnaitės atspindi žemesnįjį sluoksnį: jų veiksmai griežtai kontroliuojami viršesniųjų, jos neturi nei žodžio teisės, nei asmeninio gyvenimo. Juodai baltos tarnaičių uniformos kontrastuoja su ryškiaspalvėm  ponių plunksnom, o jų maži nykūs kambarėliai neprilygsta turtuolių apartamentams. Tarnaitės ir šeimininko romanas – maišto išraiška, tarsi savaime reikalaujanti valdžios atakos, bet strėlės nukreipiamas tik į Eun-yi pusę.

Kulminacinėje filmo scenoje auklė grįžta į buvusių šeimininkų namus nusprendusi nusižudyti. Ji perlipa antrojo aukšto turėklus ir nušoka, ant kaklo užsimovusi kilpą.  Visi lieka abejingi auklės poelgiui. Jos mirtis nesukrečia, nepakeičia turtuolių. Jie ir toliau triumfuoja.  Žiūrovas lieka pralaimėtojas. Jis miršta kartu su Eun-yi.

Im Sang-soo  požiūris satyriškas. Jam pavyksta demaskuoti visuomenės ydas, tačiau nuoširdžios ir tyros merginos portretas, turėjęs postuluoti gėrio idėją, neįtikina. „Tarnaitės“ personažai – žvėrys, todėl tikrų žmonių šiame filme sutiksime vos keletą.